3.

Kokie jie tobuli. Myli vienas kitą lygioje privačioje saloje Kaimanų archipelage. Vaiduoklių sala nepažymėta jokiame geografijos žemėlapyje. Dienos čia bėga bežiūrint į dangų, jūrą ir vaiką, kuris šypsosi, žiūrėdamas į dangų ir į mamą. Medžiai čia be prekių ženklų — ant jų neužklijuoti logotipai „kokosmedis“. Karolina ir Patrikas rado išeiti — klausytis tylos, pageidautina, išsitiesus hamake.

— Ne aš rūpinuosi dukrele, — sako Karolina, — o ji rūpinasi manim.

Jie pasitiki šiuo pasauliu, nes mano, kad iš jo išsivadavo. Pasaulio daiktai ne tokie stiprūs kaip gyvenimas pasaulyje. Jie pagaliau žino, ką reiškia mylėti. Žiūri į savo dukrą, vienas į kitą, tada pradeda iš naujo, ir taip be galo. Kūdikis stebi pelikanus. Jie valandų valandas, ištisas dienas, savaičių savaites nieko kita neveikia. Yra dėl ko žiauriai išsinarinti kaklą, o visi, kurie to nepatyrė, verti nuoširdaus gailesčio.

— Išvažiavau, nes buvau viską padaręs.

— Ką sakai?

— Išvažiavau, nes buvau visai nusivaręs.

Kažkur Karibų vandenyse, tarp Kubos ir Hondūro, Dievas išbarstė Kaimanų salas. Čia nusileidi mažu lėktuvėliu. Mažojo Kaimano oro uosto nusileidimo takas kerta vienintelį salos kelią. Kaimelyje šimtas dešimt gyventojų, neskaičiuojant iguanų. Didžiajame Kaimane suskaičiuota šeši šimtai finansinių institucijų su numeruotomis sąskaitomis. Kaimanai — tai britų kolonija, turinti nepriklausomą vyriausybę ir 35 000 ofšorinių kompanijų, įrašytų verslo registre. Norint patekt į Vaiduoklių salą, reikia plaukti slaptu taksi-piroga (Maikas juos palydėjo).

Jie čia gerai jausis. Beje, jie jau gardžiai kvepia — kokoso riešutais, romu, vanile, medum, prieskoniais, sūriu oru, Calvino Kleino Obsession, gandža ir pavakariniu lietum. Gėlėmis ir prakaitu.

— Aš geriu tavo burną, laižau tavo dantis, čiulpiu tavo liežuvį. Įkvepiu tavo atodūsius ir praryju tavo šūksnius.

Už milijoną eurų grynaisiais Maikas suorganizavo viską: netikrų palaikų pelenų parsiuntimą į Prancūziją, Sofi atsisveikinimą elektroniniu paštu, Šveicarijoj išsaugotų sąskaitų pervedimą... Jis buvo įpratęs siųsti klientus į „Kastanedos pabėgėlių kompleksą“ — viešbutį, kur ištisus metus saulėta. Vasarnamiai iš palisandro, filao ir teko medžio, pasislėpę erškėtrožių ir marcipanmedžių giraitėje.

Jie įsikūrė mažoje iš vytelių pintoje trobelėje, lūšnelėje ant polių, iškilusioje virš dangaus žydrumo įlankėlės. Kas vakarą sutinka kitus netikrus salos mirusiuosius — dainininkai Klodas Fransua (62 metų) ir Elvis Preslis (66 metų) klausosi mažojo Kurto Kobaino (34 metų), kuris kartu su Džimiu Hendriksu (59 metų) kuria kantri stiliaus dainas, buvęs premjeras Pjeras Beregovua (76 metų) šnekučiuojasi su Fransua de Grosuvru (81 metų), rašytojas Romėnas Gari (87 metų) vaikštinėja susikibęs už rankų su žmona Džiną Siberg (63 metų), reklamininkas Filipas Mišelis (61 metų) žaidžia tenisą su Mišeliu Beržė (54 metų), Arno de Ronė (55 metų) moko Aleną Kola (58 metų) buriuoti, Džonas Džonas Kenedis (41 metų) eina pasivaikščioti už parankės su tėvu Džonu Ficdžeraldu Kenedžiu (84 metų) ir aktore Merlin Monro (75 metų).

Kol lengvas brizas šiaušia palmes lyg milžiniškas vėduokles, Patrikas ir Karolina geria apelsinų limonadą su Seržu Geinsburu (73 metų) ir Antuanu Blondenu (79 metų), kurie gyvena kartu kitoje salos pusėje bambukinėj lūšnelėj su palmių šakų stogu, taip pat su Klausu Kinskiu (75 metų) ir Čarlzu Bukovskiu (81 metų). „Pabėgėlių komplekso“ įkūrėjas, suteikęs jam vardą (kartu su dabar jau mirusiu Pablu Eskobaru), rašytojas psichodelikas Karlosas Kastaneda kemša pejotlį kartu su Žanu Eustašu (63 metų), vis užmesdamas akį į Vaiduoklių salos biržos kainų svyravimus. Slaptoji sala išsilaiko iš visų gyventojų kapitalo nešamų palūkanų (nustatyta bilieto norintiesiems čia patekti kaina — trys milijonai JAV dolerių). Genų inžinerijos ir bionikos specialistų komanda randa būdų pratęsti saliečių gyvenimus iki maždaug šimto dvidešimties metų. Visi Vaiduoklių salos gyventojai oficialiai pasaulio akyse[49] yra mirę, bet tai ne priežastis apsileisti: plastinės operacijos, persodinimai, odos tempimo operacijos, silikono injekcijos ir implantai nemokami, kaip, beje, ir visa kita. Todėl Romi Šnaider visai neatrodo šešiasdešimt trejų, diskutuoja sau apie kiną su Morisu Ronė, savo bendražygiu iš „Baseino“, kuriam jau septyniasdešimt ketveri, arba juokauja su Koliušu, kuriam penkiasdešimt septyneri.

Dar čia yra Diana Spencer ir Dodis Al-Fajedas, atitinkamai keturiasdešimties ir keturiasdešimt šešerių metų.

Jie leidžia ramias dienas pensione milijardieriams, kur televizija, telefonas, internetas ir visi kiti išorinės komunikacijos būdai griežtai uždrausti. Leidžiama turėti tik knygų ir skaitmeninių diskų — kas mėnesį į vasarnamiuose įrengtus plazminius ekranus automatiškai atsiunčiama 10 000 pagrindinių naujų pasaulio literatūros, muzikos, kinematografijos kūrinių. Abiejų lyčių prostitucija besiverčiantys vaikai (išnuomojami metams) siūlosi patenkinti menkiausią kiekvieno ir kiekvienos iš salos gyventojų erotines užgaidas.

Taip, jei nors kiek apie tai pagalvoji — tai, ką jie nori mums surydyti, turint omenyje, kad nėra nieko daugiau ir mes čia atsidūrėm atsitiktinai, yra beveik taip pat beprotiška, kaip ir įpiršinėti barzdotą angelų apsuptą dievą, tvaną, Nojaus arką, Adomą su Ieva — jie tokie absurdiški, neįtikėtini, kaip didysis sprogimas ir dinozaurai.

Patrikas su Karolina geria sėdėdami priešais turkio spalvos jūrą. Gurkšnoja ananasų sultis po nusvirusiomis lianomis, apsupti delno dydžio drugelių. Kas rytą ant kilimėlio prie jų durų padedamas dailus Hermes lagaminėlis su visais pasaulyje egzistuojančiais narkotikais. Tačiau jie ne visada vartoja, gali net keletą dienų iš eilės būti neapspangę, nekelti orgijų, nekankinti vergų. Karolina gimdė ultramodernioje Vaiduoklių salos klinikoje, pavadintoje „Hemingvėjaus ligonine“ (sąmojinga užuomina apie išgalvotą amerikiečių rašytojo mirtį Kenijoje 1954 metais).

Netrukus šalis pakeis įmonės. Būsim jau nebe šalių piliečiai — gyvensime prekių ženkluose: Mikrosoftijoje arba Makdonaldlende, būsim kalvinkleiniečiai arpradiečiai.

Jie dėvi drabužius iš nebalinto lino. Atsikratę mirties, vadinasi — laiko. Jau niekas likusiame pasaulyje nestato už juos. Taigi jie eina laisvės mokslus, kaip Jėzus Kristus, kai kėlėsi iš kapo, trims dienoms praėjus po kančios, jam reikėjo išeiti į viešumą — net mirtis laikina, tik rojus trunka ilgai. Jie žiūri, kaip dukrelė čiauška su aukle. Ji akimis seka beždžiones, o povus ignoruoja. Karolina graži, taigi Patrikas laimingas. Patrikas laimingas, taigi Karolina — graži. Amžinybė juda bangomūšos ritmu. Jie valgo bišikus (tai gero skonio žuvų kepsneliai), aliejuje keptus menkių kukuliukus ir langustus su vanile tarp auksaspalvių ir raudonų kanų. Jų vieninteliai drabužiai? Atviri marškiniai ir buriuotojų šortai. Pagrindinis rūpestis? Ant balto smėlio per smarkiai nenukepti pėdų. Veikla artimiausią akimirką? Palįsti po dušu ir nusiprausti druską nuo odos. Vienintelis nerimas? Būti atsargiems maudantis, nes čia yra povandeninių srovių, galinčių nunešti į atvirą jūrą ir iš tikrųjų nužudyti.